Sėkmės istorijos

NORI KEISTI MOKYKLĄ IR JAUTI, KAD ŽINAI, KOKIO MOKYTOJO REIKIA ŠIUOLAIKINIAMS VAIKAMS? TAPK PRADINIO UGDYMO PEDAGOGU

Sveiki, aš Svajūnė Stankūnaitė, esu baigusi Vilniaus kolegijos pradinio ugdymo bakalauro studijas. Šiuo metu, jau treti metai, dirbu vienoje privačioje Vilniaus mokykloje. Tai yra pats geriausias dalykas, kurį man suteikė Vilniaus kolegijos Pradinio ugdymo pedagogikos studijos.

 

Kam patartum rinktis šią specialybę? Kokios savybės reikalingos pradinio ugdymo pedagogui?

Šią specialybę rekomenduočiau rinktis drąsiam, kūrybingam, žingeidžiam, darbą su vaikais mėgstančiam žmogui. Pedagogo darbas kelia daug iššūkių, todėl pedagogo kelią pasirinkęs žmogus turi nebijoti klysti, turi suprasti, kad dirba su Lietuvos ateitimi, didžiuotis savo darbu ir atiduoti jam viską ką turi geriausio.

 

 

Kaip atrodo pedagogo darbo diena?

Pedagogo darbo diena prasideda nuo tada kai pabundi iki tada, kai eini miegoti. Pedagogika yra pašaukimas, todėl norėdamas vaikams suteikti geriausią ugdymo kokybę, visą laiką galvoji apie savo darbą ir veiklas kurias nori įgyvendinti savo klasėje.

 

Kas labiausiai patinka šiame darbe?

Labiausiai šiame darbe patinka suvokti, kad tavo klasėje tikriausiai mokosi būsimi advokatai, teisėjai, Nobelio premijos laureatai, ar prezidentai. Kurti Lietuvos ateitį yra neįkainojamas džiaugsmas.

 

Kokie didžiausiai iššūkiai?

Didžiausias iššūkis šiame darbe yra sukurti ir organizuoti tokias pamokas bei veiklas, kad šios būtų įdomios, kviestų vaikus domėtis, tobulėti, skatintų norą eiti į mokyklą.

 

Kokiais pasiekimais džiaugiesi?

Šiais metais išleidau antrą pirmokų kartą. Džiaugiuosi, kad per šiuos metus pasiekėme labai gerų ugdymosi rezultatų. Tikiuosi, kad ateityje darbas taip pat seksis puikiai.

 

Kodėl pasirinkote šias studijas Vilniaus kolegijoje?

Vilniaus kolegijoje Pradinio ugdymo pedagogikos studijos yra labai gerai vertinamos Lietuvos mokyklose. Šios ugdymo programos kokybė yra labai aukšta, su studentais dirba aukšto lygio specialistai

. Kartais studentai, dar nebūna baigę studijų, o jau gauna puikių darbo pasiūlymų. Jeigu esi pasirinktą profesiją mėgstantis studentas, dar praktikų metu tave gali pastebėti būsimieji tavo darbdaviai. Aš pasiūlymo dirbti privačioje mokykloje sulaukiau po dviejų savaičių praktikos.

 

edita

Justė Kulakauskaitė
Justė Kulakauskaitė prieš keletą metų baigė socialinės pedagogikos studijas Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete. Jau studijuodama Justė pradėjo veiklą organizacijoje „Raudonos nosys gydytojai klounai“. Mergina puikiai žino, kad šypsena ir geras žodis gydo ne prasčiau nei šiuolaikiniai vaistai. Jau ne vienus metus dirbdama kloune Rože šioje organizacijoje, ji reguliariai lanko ligoninėse gulinčius mažuosius pacientus. Mergina sugeba praskaidrinti niūrią atmosferą palatose, bendrauja su mažaisiais ligoniukais pasitelkusi triukus, muziką, mimiką, taip suteikdama jiems didelį džiaugsmą ir norą kuo greičiau pasveikti.

Plačiau apie Justiną ir jos veiklą skaitykite čia…

 

 

 

edita

Edita Matulevičiūtė
Nuo pat mažumės visuomet buvau užsispyrusi, ryžtinga ir siekianti užsibrėžtų tikslų. Į Vilniaus kolegiją įstojau visai netikėtai, tačiau šis gyvenimo etapas iki šiol man išliko pats įsimintiniausias. Vos tik pradėjusi studijuoti nespėjau net susivokti, kaip greitai įsitraukiau į studentišką veiklą, o mano svajonės ėmė pildytis. Visos gautos pamokos ir bendravimas su mane supančiais žmonėmis suteikė neįkainojamos patirties, padedančios žengti į priekį savo karjeros vingiais.
Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete studijavau lietuvių kalbos ir literatūros pedagogiką. Nebuvau pati geriausia studentė, kuria galėtų didžiuotis tėvai ar geru pažymiu įvertinti dėstytojas. Studijų metu pirmenybę teikiau tik studentiškai organizinei veiklai, įvairių sumanymų įgyvendinimui, bendrų tikslų siekimui vardan studentų. Kaip ir visur, taip ir čia, Kolegijoje, teko patirti visko: tiek linksmų, tiek liūdnų, tiek dviprasmiškų akimirkų. Iki šiol jaučiu nostalgiją studijų metams ir noriu padėkoti Vilniaus kolegijai, kad jos dėka tapau daug drąsesnė, aktyvesnė, norinti žengti tik į priekį. Džiaugiuosi, kad pažinau puikią akademinę bendruomenę bei susiradau nuoširdžių draugų bei kolegų, su kuriais palaikau ryšius iki šiol.
Dar studijuodama Vilniaus kolegijoje dirbau Lietuvos studentų atstovybių sąjungoje (LSAS), o pradėtą veiklą šiuo metu tęsiu Jaunimo reikalų departamente. Kaip sakoma, esu ten, kur ir turėčiau būti. Studijas tęsiu universitete – siekiu Teisės edukologijos magistro laipsnio. Esu tikra, kad ši stotelė bus tikrai dar ne paskutinė, nes tikiu, kad manęs laukia ilgas, sėkmingas ir pilnas netikėtumų gyvenimas.
Dar kartą noriu padėkoti visai Vilniaus kolegijos akademinei bendruomenei už tai, kad man buvo suteikta proga ne tik studijuoti, įgyti profesiją, bet taip pat galėjau realizuoti daugumą savo svajonių. Ir tie, kurie vis dar giliai mąsto, ar nori tapti šios aukštosios mokyklos studentu, siūlau apsispręsti teigiamai, nes kiekviena pradžia visada atneša ką nors gera, įsimintina ir reikšminga. Tai padeda eiti savo pasirinktu karjeros keliu!
Esu giliai įsitikinusi, kad sėkmingas žmogus yra tas, kuris sugeba būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, atkakliai siekia savo tikslo, o suklupęs vėl sugeba pakilti. To visiems ir palinkėčiau – būti SĖKMINGIEMS!

 

dagmaraDagmara Jacevič
Aukštoji mokykla – pirmas žingsnis į suaugusiųjų gyvenimą. Mano žingsnis žengtas Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete gestų kalbos vertėjo specialybės studijose.
Visada, kai prisimenu kolegiją, prieš akys iškyla pirmosios mano paskaitos. Į šią specialybę susirinkę studentai nežinojo savo ateities, nežinojo, kas jų laukia. Dėstytojai savo žiniomis, geranoriškumu, patirtimi mums atskleidė tai, kas ir nustebino, ir baugino. Gestų kalba – kurčiųjų kalba, tai – kažkas naujo ir stebuklingo. Dėstytojai mums suteikė asmeninės ir darbinės patirties, įskiepijo kruopštumo, atsakomybės jausmą, savarankiškumą, kūrybišką požiūrį į darbą. Tai, kas studijų laikais atrodė neįveikiamu kalnu, dabar atrodo kaip „gulintis policininkas“. Visi dėstytojai buvo, yra ir visada liks žmonėmis, kurių pavyzdžiu norėčiau sekti. Kiekvienas savaip prisidėjo prie asmenybės kūrimo ne tik mano, bet ir kiekvieno besimokančio.
Visas įgytas praktines ir teorines žinias stengiuos panaudoti dirbdama Klaipėdos apskrities gestų kalbos vertėjų centre. Kai važiuoju į darbinį seminarą trykštu laime, nes žinau, pamatysiu buvusius dėstytojus, dabar jau kolegas, ir toliau semsiuos informacijos ir patirties.
Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas visada liks kaip namai, į kuriuos norisi grįžti ir pamatyti savo šeimą – ten dirbantį kolektyvą.
Nuoširdžiai dėkoju dėstytojams už atsidavimą, fantaziją, idėjas, atvirumą, pastangas ir begalinį norą perduoti visą sukauptą „žinių bagažą“.

simonaSimona Ivanovaitė-Visockienė
Gestų kalbos vertėjo bakalauro laispsnį įgijau 2011-aisiais. Sprendimą studijuoti Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete lėmė keli faktoriai: ši studijų programa pasirodė įdomi, geri šią studijų programą baigusių studentų atsiliepimai, jaunatviškas smalsumas.
Studijų metai atmintin įsirėžė, kaip produktyvus ir įdomus laikas. Studijavau turėdama aiškų tikslą, ko aš noriu ir ko aš siekiu, todėl norėjosi iš „mokslų pasiimti“ kaip įmanoma daugiau. Tai ir stengiausi daryti. Mokytis buvo įdomu, bet turiu prisipažinti – nelengva.
Svarbiausi dalykai, kuriuos suteikė studijos, tai gebėjimas priimti teikiamą informaciją paskaitų metu, kiek įmanoma kokybiškiau ją naudoti praktikose ir, žinoma, profesionaliai atlikti darbą. Visi dėstomi dalykai buvo naudingi ir reikalingi, o didžiausią įspūdį paliko tos paskaitos, kurios buvo tiesiogiai susijusios su specialybe.
Mokantis gestų kalbą ypač svarbi – praktika. Ją atlikti visuomet grįždavau į savo gimtąjį miestą. Dėl įgytų žinių po II kurso praktikos sulaukiau pasiūlymo dirbti vasarą atostogų metu, o įgijus specialybę įsidarbinti Panevėžio gestų kalbos vertėjų centre. Šiuo metu sėkmingai realizuoju save šioje srityje.
Manau, tokie šaunūs studijų rezultatai būtų neįmanomi be kompetentingų, profesionalių, išmanančių savo dalyką dėstytojų, kurie visuomet mielai bendrauja su studentu. Esu nuoširdžiai dėkinga visam Vilniaus kolegijos dėstytojų kolektyvui už indėlį į jaunų žmonių ateitį.

 

virgisVirgis Kuprys
Taip jau yra, jog gana dažnai tenka pasakoti apie studijų laikus. Ir beveik visada savo pasakojimą pradedu sakydamas: mokiausi dėl savęs, tai, kas man pačiam buvo įdomu, todėl buvo smagu.
Prisimenu daugumą dėstytojų. Vieni žavėjo įdomiomis paskaitomis, savo dalyko išmanymu, kiti imponavo kaip asmenybės. Yra ir tokių, su kuriais šiandien bendrauju kaip su draugais. Bet pagalvojęs apie Pedagogikos fakultetą pirmiausiai prisimenu ne pačias studijas, ne paskaitas, o visa tai, kas vyko už auditorijų durų: kultūrinį fakulteto gyvenimą, neformalius PDF bendruomenės santykius. Savirealizacijai erdvės čia tikrai netrūko: pasinėriau į Studentų atstovybės veiklą, leidau mėgėjišką fakulteto laikraštuką, dainavau ansamblyje, grojau kapeloje, vaidinau. Tik spėk suktis. Ir nors šiandien mano veikla toli gražu nėra susijusi su lietuvių kalbos pedagogika, kurią studijavau, galiu drąsiai sakyti, jog viso to, kuo gyvenime užsiimu, pamatai buvo padėti būtent čia, Pedagogikos fakultete.
Manau, jog Pedagogikos fakultetas yra išskirtinis, nes čia tik įgyjamas žinių bagažas, reikalingas pedagogo profesijai – čia tampama asmenybe.

 

mildaMilda Vėlykytė–Karčiauskienė
Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete baigiau Pradinio ugdymo pedagogikos specialybę. Studijuodama pasirinkau anglų kalbos specializaciją, nes visuomet domėjausi užsienio kalbomis. Labai džiaugiuosi tokiu pasirinkimu, kadangi šiuo metu dirbu būtent anglų kalbos mokytoja.
Savo anglų kalbos dėstytojai visada būsiu dėkinga už suteiktas žinias, vertingus patarimus, pasidalintą patirtį bei palaikymą.
Kiekvienas šio fakulteto dėstytojas yra puikus savo srities žinovas, gebantis pateikti žinias žaismingai, kūrybingai. Dėstytojai informaciją perteikia tokiais metodais, kurie galėtų būti taikomi ir praktiškai dirbant su mokiniais, todėl kiekviena paskaita yra naudinga.
Taip pat galiu pasidžiaugti atmosfera, kurią sukuria dėstytojų bei studentų tarpusavio santykiai. Šio fakulteto dėstytojai kiekvieną studentą vertina kaip asmenybę, stengiasi jam padėti patardami, paskatindami.
Studijų metu didelis dėmesys skiriamas studentų praktikai mokyklose. Manau, jog tai yra didžiulis privalumas, kadangi atėjęs dirbti į mokyklą jautiesi pasitikintis savimi, savo darbo metodika.
Esu dėkinga Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytojams už suteiktas teorines žinias bei praktinius įgūdžius, galimybę išmėginti save studijose užsienyje. Pagal Erasmus mainų programą vieną semestrą studijavau KHLeuven Koledže Belgijoje. Pagilinau žinias anglų kalbos srityje, turėjau galimybę susipažinti su Belgijoje dirbančių peadagogų mokymo būdų bei metodų įvairove.
Džiaugiuosi baigusi būtent Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetą, linkiu ilgai gyvuoti ir paruošti dar daug puikių specialistų!

 

Laurynas Žakevičius
2008 metais Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete baigiau socialinę pedagogiką.
Dar nuo vidurinės mokyklos laikų siekiau įgyti kuo daugiau žinių ir lavinti gebėjimus. Visada svajojau būti pavyzdžiu žmonėms.
Studijuodamas Kolegijoje nuolat gilinau turimas žinias bei tobulinau savo gebėjimus. Žinių, praktikos ir saviugdos, su kuria ateina ir patirtis, dėka man pavyko. Savarankiškos studijos aukštojoje mokykloje padėjo suvokti, kad reikia dėti labai daug pastangų, jog pralenktum savo bendramokslius. Išvykimas studijuoti į užsienį pagal Erasmus tarptautinių mainų programą padėjo išsiugdyti toleranciją kitoms kultūroms.
Mokslai Kolegijoje buvo pirmieji mano žingsniai kopiant akademiniais laiptais, o taip pat ir pirmoji pažintis su ta sritimi, kurioje aš ligi šiol dirbu. Labai džiaugiuosi, kad vistik man pavyko įstoti būtent į Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetą, nes kitokio darbo, kuris mane taip džiugintų, neįsivaizduoju. Manau, kad gyvenimo tikslas dirbant daryti teigiamą įtaką žmonėms jau realizuojamas.
Po Kolegijos baigiau išlyginamąsias studijas universitete, vėliau įgijau Edukologijos magistro laipsnį. Dabar sėkmingai dirbu su vaikais ir jaunimu mokyklose, dienos ir kultūros centruose, bendradarbiauju įgyvendinant OLWEUS patyčių prevencinę programą Lietuvos mokyklose.
Noriu palinkėti studentams kuo greičiau atrasti savąjį kelią ir neišsigąsti, jeigu ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi – juk tai gali būti būtent ta veikla, kuri jus džiugins visą likusį gyvenimą.laurynas

 

astaAsta Čičelytė – Grybienė
Dar būdama darželinukė, susižavėjau savo auklėtoja, vėliau ir pradinių klasių mokytoja. Visiems sakydavau, kad aš, kai užaugsiu, tikrai dirbsiu su vaikais, mokysiu juos, padėsiu jiems. Pati taip pat tikėjau tuo, ką sakiau kitiems. Taigi baigusi dvylika klasių, tiesiog neabejojau kur man stoti, žinojau savo tolimesnį kelią.
2004 m. įstojau į Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Pradinio ugdymo pedagogikos specialybę. Studijuodama pasirinkau priešmokyklinio ugdymo pedagogikos specializaciją. Dar būdama studentė, atlikusi praktiką, pradėjau dirbti Vilniaus lopšelyje – darželyje „Pasakaitė“. Dirbau ir buvau labai patenkinta tuo, jog pagaliau dirbu ten, kur visada svajojau dirbti, nes galiu būti vaikų apsuptyje, matyti kaip jie džiaugiasi, keičiasi bei tobulėja. Tada įsitikinau, jog pasirinkau tikrai tą kelią, kuriuo noriu eiti. Iki šiol dirbu šiame darželyje, o darbas man suteikia ne tik džiaugsmą, bet ir nuolatinį tobulėjimą.
Realizuodama save, darydama tai, ko visada troškau, galiu teigti, jog savo profesinio gyvenimo keliu einu tvirtai žengdama tolyn. Todėl įstojau į Pedagoginį universitetą, ten baigiau išlyginamąsias studijas.
Studijas Vilniaus kolegijoje prisimenu kaip vieną geriausių, maloniausių bei prasmingiausių savo gyvenimo etapų. Studijuodama stengiausi įgyti kuo daugiau žinių, todėl tikrai buvau „studentė iš didžiosios raidės“. Tokia tapti man padėjo visi Pedagogikos fakultete dirbantys dėstytojai, kurie suteikė be galo daug specialybės žinių. Taigi sukauptas „žinių bagažas“ man praverčia ir dabar. Dėkinga esu dėstytojams, kurie sugebėjo sužadinti manyje didelį norą bei ryžtą dirbti būtent su vaikais.
Noriu palinkėti ne tik studentams, bet ir dėstytojams pasisekimo, ryžto bei didelių darbų, dėl kurių mes visi tampame „didesniais“.

 

VIKO PDF socialinės pedagogikos studentės Dovilė Juknaitė ir Jovita Kelmaitė
Baigdamos mokyklą abi svajojome padėti vaikams spręsti problemas, iškilusius sunkumus. Studijuodamos Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete Socialinės pedagogikos studijų programą, gavome ne tik žinių, bet įgijome ir daug praktinių gebėjimų, kuriuos galėjome išbandyti praktikų metu.
Prieš pasirenkdamos baigiamosios praktikos vietą, daug svarstėme, kur norėtume atlikti šią praktiką. Nusprendėme ją atlikti įstaigoje, kurioje dar nebuvome buvę – Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namus. Atlikdamos praktiką labai stengėmės, bendravome ne tik su vaikais, bet ir su visa vaikų globos namų administracija.
Baigusios praktiką, net nesitikėjome sulaukti darbo pasiūlymo. Tačiau praėjus keliems mėnesiams po praktikos, sulaukėme kvietimo įsidarbinti Antakalnio socialinės vaikų globos namuose. Mums pasiūlė organizuoti neformalų vaikų ugdymą ir laisvalaikį. Taigi pradėjome dirbti socialinėmis darbuotojomis Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namuose. Džiugu, kad iškilus „kritinėms“ situacijoms visada galime kreiptis į Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakluteto dėstytojus.
Esame laimingos, kad svajonės virto realybe ir mes galime padėti vaikams.dovile_ir_jovita

 

ievaIeva Čirbaitė
2004 m. įstojau į Vilniaus kolegiją, pasirinkau Gestų kalbos studijų programą (iki šiol VIKO yra vienintelė aukštoji mokykla, kurioje galima įgyti gestų kalbos vertėjo specialybę). Šis mano žingsnis buvo apgalvotas, dar būdama vienuoliktokė žinojau, kur stosiu. Tačiau net aiškus apsisprendimas manęs neapsaugojo nuo dvejonių dėl ateities, pasirinktos studijų programos, bet puiki Vilniaus kolegijos atmosfera, jauni ir energingi dėstytojai, nauji mokymo ir mokymosi metodai, šiltas bendravimas ir bendradarbiavimas tarp dėstytojų ir studentų, puikiai organizuotos praktikos, gestų kalbos studijų kokybė dvejones išslkaidė. Treji studijų metai pralėkė nepastebimai.
Buvau pažangi, stropi, atsakinga, aktyvi studentė, manau, kad šios priežastys ir lėmė tai, jog II studijų kurse, vieno iš specialybės dėstytojų buvau pakviesta prisidėti prie lietuvių gestų kalbos žodyno rengimo. Nedvejodama sutikau. Esu dėkinga dėstytojams už palaikymą, paskatinimą, už tai, kad patikėjo manimi ir įvertino mano gebėjimus.
Tad, baigusi Vilniaus kolegiją, jau turėjau nuolatinį darbą, susijusį su įgyta profesija. Taip pat tais pačiais metais, kai baigiau kolegiją, buvau pakviesta dirbti joje gestų kalbos lektore.
Šiuo metu dirbu Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre Gestotyros ir metodinių priemonių rengimo skyriuje vedėja bei Vilniuas kolegijos Pedagogikos fakulteto gestų kalbos lektore, t.y. mokau gestų kalbos būsimuosius lietuvių gestų kalbos vertėjus.
Esu dėkinga dėstytojams už tai, kad atvėrė duris į pasaulį. Studijos pakeitė mano gyvenimą iš esmės: suformavo mano pasaulėžiūrą, išmokė ,,amato“, paskatino siekti savo tikslų ir išmokė pasitikėti savo jėgomis.

 

Marius Labanauskas
Studijos Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete padėjo atrasti save, nes supratau, kad noriu savo ateitį sieti su pedagogika ir pagalba vaikams. Dar studijuodamas kolegijoje praktikų metu visą save atidaviau ugdytiniams, o dabar dirbu su elgesio problemų turinčiais vaikais. Pagrindinis gyvenimo tikslas yra dar didesnis – daryti žmonėms gera, kad pasaulis, Lietuva būtų gražesnė, geresnė, kad nebūtų piktų ir nelaimingų vaikų, kad žmonės vienas kitam būtų atlaidesni ir draugiškesni.
Iki šiol labai gerai prisimenu dėstytojus, nes su visais palaikėme draugiškus santykius. Su kai kuriais susitinkame bendruose renginiuose, bendradarbiaujame dalykiniais klausimais. Per metus pora kartų užsuku į fakultetą pasikalbėti su administracija, dėstytojais.
Studijuojant kolegijoje pavyko išsiugdyti daug gerų savybių, kurios padėjo siekti karjeros ateityje. Visų pirma pavyko plėtoti ir ugdyti savo kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, empatiją, toleranciją, išgirsti ir nesmerkti kitų nuomonės.
Nuo 2008 m. gruodžio iki 2010 m. gruodžio dirbau Švietimo ir mokslo ministerijoje, kuravau Nacionalinę narkotikų prevencijos programą, mokyklos nelankymo, socialinių pedagogų, klasės auklėtojų veiklos, kitus švietimo pagalbos klausimus. Nuo 2010 m. gruodžio dirbu Vėliučionių vaikų socializacijos centro direktoriumi.
Fakulteto dėstytojams linkiu niekad neprarasti to, kuo garsus Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas – aktyviu kultūriniu gyvenimu, draugiška atmosfera, šiltais tarpusavio santykiais, geru studentų parengimu. Taip pat linkiu modernėti, nebijoti šių dienų iššūkių, inovacijų, novatoriškų sprendimų!marius

 

dianaDiana Borkovska
Vilniaus kolegija – pažangi mokymosi įstaiga. Pedagogikos fakultete maloni aplinka, palankios sąlygos studijuoti.
Paskaitos įdomios ir nenuobodžios, nes dėstytojai stengiasi perteikti studentams visas žinias suprantamai, inovatyviai, taiko įvairius metodus. Studijos organizuojamos taip, kad būtų daug praktinės veiklos. Įgyjama meninių įgūdžių, kurie labai praverčia baigus studijas ir dirbant pagal specialybę.
Dėstytojai labai geranoriški, nuoširdūs, skubantys padėti studentui, todėl vyksta šiltas studentų ir dėstytojų bendravimas bei bendradarbiavimas. Studentus, ypač absolventus, dėstytojai pripažįsta lygiaverčiais pedagogais.
Studentai gali pasirinkti papildomų užsiėmimų. Pavyzdžiui, galima dainuoti vokaliniame ansamblyje ir pasirodyti renginiuose ne tik fakultete, bet ir už jo ribų. Net ir baigus studijas ši veikla nesibaigia.
Džiaugiuosi, kad studijavau šioje įstaigoje ir esu labai dėkinga dėstytojams už suteiktas žinias ir įgytas kompetencijas.

 

renataRenata Gervytė
Studijų Pedagogikos fakultete nepamiršiu niekada. Visų pirma – labai profesionalių ir kompetentingų dėstytojų, kurie sugeba studentus parengti taip, kad pradėję dirbti jie gali pritaikyti visas žinias, įgytas studijų metu.
Didelis dėmesys skiriamas studentų praktikai – tai dar vienas labai didelis pliusas, nes jos turėjau labai daug ir įvairios, todėl visiškai be baimės pradėjau dirbti Vilniaus lopšelyje-darželyje „Molinukas“. Darželio direktorė po praktikos nenorėjo manęs paleisti, todėl tik baigusi studijas žinojau, kad jau turiu darbo vietą.
Apskritai kalbant, tai noriu pabrėžti, kad pedagoginis darbas yra „pats pačiausias“, nes tu kiekvieną akimirką tobulėji bendraudama su vaikais, kolegomis.
Studijos Pedagogikos fakultete paliko daug įspūdžių, kuriuos norėčiau užbaigti šiais žodžiais, išgirstais studijų metu: „Suaugusieji turi PAKILTI iki vaikų lygio, o ne nusileisti, kaip dažnai yra sakoma“.