Kartais studentų tyrimai lieka auditorijose, baigiamųjų darbų aplankuose ar konferencijų skaidrėse. O kartais jie pasklinda plačiau – pasiekia leidinius ir įsilieja į akademinę erdvę bei platesnį profesinį pokalbį. Būtent taip nutiko ir šįkart. 2026 m. išleistame 14-osios tarptautinės mokslinės-praktinės studentų konferencijos „Jaunimas besikeičiančioje visuomenėje“ straipsnių leidinyje paskelbti keturi Pedagogikos fakulteto studentų darbai, parengti vadovaujant dr. Renatai Kondratavičienei: Vaidos Konsevičienės straipsnis „Pirmos klasės mokinių matematikos mokymosi sunkumai ir mokytojų taikomų įveikos strategijų analizė“, Sandros Martinkėnienės straipsnis „Ketvirtos klasės mokinių sveikos mitybos sampratos kaita integruojant ‘FoodEducators’ metodiką klasės valandėlėje“, Viltės Pilibaitytės straipsnis „Antros klasės mokinių sveikos mitybos skatinimas integruojant ‘FoodEducators’ pamokos planą gamtos mokslų pamokose“ ir Editos Skamarakienės straipsnis „Antros klasės mokinių matematikos uždavinių sprendimo sunkumai ir jų priežastys“. Darbai publikuoti 207–246 puslapiuose (https://vvf.viko.lt/wp-content/uploads/sites/30/2026/03/14th_YCS_Proceeding.pdf).
Iš pirmo žvilgsnio šios temos gali pasirodyti labai skirtingos: vienur nagrinėjami matematikos mokymosi sunkumai, kitur – sveikos mitybos ugdymas. Tačiau jas sieja svarbus bendras vardiklis: visos temos kilo iš realios pradinio ugdymo praktikos ir nuoširdaus noro geriau suprasti vaiką. Ne teoriškai ar abstrakčiai, o ten, kur mokytojas kasdien mato vaiko pastangas, dvejones, atradimus ir kartais – strigimą.
Du straipsniai šiame rinkinyje skirti matematikos ugdymui. Vaida Konsevičienė savo darbe analizuoja pirmos klasės mokinių matematikos mokymosi sunkumus ir mokytojų taikomas įveikos strategijas. Ši tema mokytojams gerai pažįstama, nes pirmoje klasėje vaiko santykis su matematika dar tik formuojasi. Čia ypač svarbu suprasti, kur slypi tikrasis sunkumas: ar vaikas nesupranta veiksmo, ar pasimeta skaitydamas uždavinio sąlygą, ar nespėja išlaikyti minties, ar nedrįsta paaiškinti, kaip mąsto. Tokie tyrimai vertingi, nes leidžia į matematikos mokymąsi žvelgti ne vien per pažymį ar teisingą atsakymą, bet ir per pačią mokymosi eigą.
Panašią problematiką, tik kitos klasės kontekste, nagrinėja Edita Skamarakienė. Jos straipsnyje analizuojami antros klasės mokinių matematikos uždavinių sprendimo sunkumai ir jų priežastys. Dėmesys sutelkiamas ne vien į rezultatą, bet ir į mąstymo kelią: kaip vaikas supranta uždavinį, kaip pasirenka veiksmus, kaip planuoja sprendimą ir kurioje vietoje dažniausiai pameta loginę giją. Tokie darbai labai reikalingi pradinio ugdymo srityje, nes padeda geriau suprasti, kad matematikos sunkumai neapsiriboja vien gebėjimu apskaičiuoti. Jie glaudžiai susiję ir su kalba, ir su dėmesiu, ir su gebėjimu nuosekliai mąstyti.
Kiti du straipsniai atskleidžia ne mažiau svarbią ugdymo kryptį – vaikų sveikos gyvensenos sampratos formavimą. Sandra Martinkėnienė tiria, kaip ketvirtos klasės mokinių sveikos mitybos samprata kinta integruojant „FoodEducators“ metodiką į klasės valandėlę. Šis pasirinkimas prasmingas, nes klasės valandėlė dažnai tampa erdve, kurioje galima kalbėti ne vien apie žinias, bet ir apie įpročius, pasirinkimus, savijautą bei kasdienį gyvenimą. Kai sveikos mitybos tema vaikui pateikiama ne kaip moralizavimas ar draudimų sąrašas, o per patirtines, diskusijomis grindžiamas ir jam artimas veiklas, didėja tikimybė, kad ugdymas paliks tikrą pėdsaką.
Viltė Pilibaitytė sveikos mitybos temą perkelia į gamtos mokslų pamokas ir nagrinėja, kaip antros klasės mokinių sveiką mitybą galima skatinti integruojant „FoodEducators“ pamokos planą. Ši kryptis ypač reikšminga, nes rodo, kad sveikos gyvensenos ugdymas gali tapti ne atskira proga „apie tai pakalbėti“, o organiška ugdymo turinio dalimi. Tokiu atveju vaikas ne tik sužino, kas yra sveika mityba, bet ir mokosi stebėti, lyginti, svarstyti, daryti išvadas bei taikyti žinias platesniame pasaulio pažinimo kontekste.
Visi keturi straipsniai aiškiai rodo vieną dalyką: Pedagogikos fakulteto studentų tyrimai nėra atsitiktiniai ar „parašyti todėl, kad reikia“. Jie kyla iš realių pedagoginių klausimų – iš to, ką mokytojas mato klasėje, ir iš pastangos ne skubiai įvardyti problemą, bet į ją įsižiūrėti giliau. Kodėl vaikui sunku? Kas jam padėtų? Kaip parinkti veiklą, kad ji būtų ne formali, o veiksminga? Kaip ugdymą padaryti gyvesnį, artimesnį vaikui ir kartu labiau pagrįstą?
Šios publikacijos svarbios ir platesniame akademiniame kontekste. Jos rodo, kad Pedagogikos fakulteto studentai auga ne tik kaip būsimieji mokytojai, bet ir kaip jaunieji tyrėjai, besimokantys ne vien taikyti metodikas, bet ir jas stebėti, analizuoti, vertinti bei argumentuoti savo sprendimus. Tarptautinės konferencijos leidinyje paskelbti darbai – svarbus ženklas, kad ši kryptis fakultete vis labiau ryškėja ir stiprina jo akademinį balsą.
Vadovaujant dr. Renatai Kondratavičienei parengti darbai atskleidžia ir kitą svarbią kryptį – nuoseklų studentų kelią nuo ugdymo praktikos iki moksliškai pagrįsto tyrimo. Tokia laikysena ypač svarbi šiandien, kai mokytojui nebeužtenka vien „jausti klasę“. Jam reikia gebėti pastebėti dėsningumus, rinkti ir analizuoti duomenis, kelti klausimus bei ieškoti sprendimų, grindžiamų ne vien nuojauta, bet ir duomenimis bei apmąstyta profesine laikysena.
Todėl šis straipsnių rinkinys fakultetui svarbus ne tik kaip publikacijų faktas. Jis liudija, kad būsimieji mokytojai čia mokosi gilintis į vaiko mokymąsi, jo patiriamus sunkumus, kasdienius pasirinkimus ir savo pedagoginę atsakomybę. Kai studentų darbai pasiekia tarptautinės konferencijos leidinį, tampa aišku, kad šis kelias veda ne tik į auditoriją ar klasę, bet ir į platesnį profesinį bei akademinį lauką.