Mokinys teisingai apskaičiuoja veiksmą, tačiau pasimeta, kai tą pačią situaciją reikia pavaizduoti schema. Kitas supranta uždavinį, bet negali paaiškinti, kodėl pasirinko būtent tokį sprendimą. Kaip šiuos skirtumus pastebėti vertinant darbus ir kokios pagalbos imtis? Tokie klausimai nagrinėti Kauno Viktoro Kuprevičiaus progimnazijoje vykusiame seminare apie pradinių klasių mokinių matematikos pažangos ir pasiekimų vertinimą.
2026 m. rugpjūčio 26 d. surengtas „Mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo instrumentų konstravimo kūrybines dirbtuves“, atstovaudamos Konsoliduotam pedagogų rengimo centrui (KPRC), vedė Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Studijų skyriaus vedėja, doc. dr. Renata Kondratavičienė ir Kauno technologijos universiteto prof. dr. Irina Klizienė. Seminaro programa apėmė 1–2 ir 3–4 klasių mokinių pasiekimų vertinimą, rezultatų analizę ir tolesnių ugdymo veiksmų planavimą.
Konsoliduotas pedagogų rengimo centras vienija Vilniaus kolegiją, Kauno technologijos universitetą, Mykolo Romerio universitetą ir Lietuvos sporto universitetą – keturių aukštųjų mokyklų patirtis telkiama moksliniais tyrimais grįstam pedagogų rengimui, bendroms švietimo iniciatyvoms ir mokytojų profesinių kompetencijų stiprinimui.
Prof. dr. Irina Klizienė pristatė tarpinių vertinimų paskirtį ir 2024–2026 metų matematikos pasiekimų stebėsenos patirtį. Jos pranešimo kryptį nusakė mintis „Nuo mokymosi vertinimui prie vertinimo mokymuisi“. Dėmesys skirtas tam, kaip vertinimo duomenys padeda nustatyti mokymosi spragas, teikti grįžtamąjį ryšį ir koreguoti mokymą. Aptarta, kokios informacijos mokytojui suteikia atskirų matematikos turinio sričių rezultatai ir kodėl prie jų verta grįžti dar nepasibaigus mokymosi etapui. Tarpinis vertinimas šiuo požiūriu padeda laiku apsispręsti, ką tęsti, prie ko sugrįžti ir ką paaiškinti kitaip.
Doc. dr. Renata Kondratavičienė nagrinėjo patį vertinimo užduočių rengimą. Apskaičiuoti reiškinį, atpažinti geometrinę figūrą ar parinkti uždavinio sąlygą atitinkančią schemą – kiekvienu atveju mokinys turi parodyti kitokius gebėjimus. Todėl seminare aiškintasi, kaip užduotis susieti su giliu supratimu ir argumentavimu, matematiniu komunikavimu bei problemų sprendimu. Aptarta ir pasiekimų lygių nustatymo logika: svarbu atsižvelgti į situacijos naujumą, mokinio savarankiškumą, poreikį paaiškinti ir pagrįsti sprendimą, o ne vien į mokytojui susidarantį įspūdį, kad užduotis lengva ar sunki.
Praktinėje dalyje pasitelkta „Excel“ aplinka: nagrinėta, kaip sudaryti klasės rezultatų suvestinę, apskaičiuoti pagrindinius rodiklius ir pastebėti sunkumų keliančias užduotis. Pavyzdinėse situacijose dėmesys krypo į dalybos supratimą grupuojant objektus, skaičių tiesės skaitymą, tekstinio uždavinio vaizdavimą ir atsakymo patikrinimą. Bendras rezultatas suteikia pirmąjį klasės vaizdą, tačiau pagalbą planuoti siūlyta tik išsiaiškinus konkrečių klaidų pobūdį. Panašų taškų skaičių surinkusiems mokiniams gali reikėti skirtingų paaiškinimų ir užduočių.
Šią nuostatą R. Kondratavičienė seminaro medžiagoje išreiškė tiesiai: „Excel mums nereikalingas tam, kad prikabintume etiketę. Jis reikalingas tam, kad galėtume tiksliau nuspręsti, kur verta stabtelėti ir ką koreguoti pirmiausia.“
Dirbtuvių turinys vedė prie konkretaus mokytojo sprendimo: ką keisti artimiausioje pamokoje? Vienam mokiniui gali prireikti pereiti nuo daiktų prie schemos, kitam – garsiai paaiškinti atliekamą veiksmą, trečiam – išmokti pasitikrinti atsakymą. Siūlyta pradėti nuo vieno aiškaus sunkumo ir jam parinktos pagalbos: numatyti, ką mokinys bandys daryti kitaip ir kokį paaiškinimą ar vaizdinę priemonę mokytojas nuosekliai pasitelks. Tuomet rezultatų suvestinė tampa darbo priemone – padeda nuspręsti, ką mokyti toliau ir į ką atidžiau įsižiūrėti stebint vaiką.
