2026 m. kovo 26 d. Utenos kolegijoje vyko 9-oji tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Darnaus vystymosi aspektai: teorija ir praktika“. Renginys subūrė tyrėjus, dėstytojus, praktikus ir studentus, kurie skirtingose sekcijose aptarė darnaus vystymosi klausimus, žmogaus gerovę, socialinį atsparumą, inovacijas ir mokslo bei praktikos ryšį. Konferencija vyko gyvai ir nuotoliniu būdu, o jos programoje buvo numatytos ir studentų pranešimų sekcijos.
Šioje tarptautinėje konferencijoje buvo skaityti ir trys Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Pradinio ugdymo studijų programos studenčių pranešimai. VI sekcijoje „Human Welfare and Social Resilience“ pranešimus skaitė studentės Eglė Petrėnienė, Vaida Konsevičienė ir Edita Skamarakienė. Visas pranešėjas konferencijai rengė SMD kuratorė, Studijų skyriaus vedėja, docentė dr. Renata Kondratavičienė. Programoje šie pranešimai buvo pristatyti greta kitų žmogaus gerovės ir socialinio atsparumo temų, tačiau išsiskyrė tuo, kad kalbėjo apie labai konkrečius pradinei mokyklai svarbius klausimus – vaikų saugumą skaitmeninėje erdvėje, matematikos mokymosi sunkumus ir pagalbos būdus, padedančius vaikui mąstyti aiškiau.
Pirmoji savo tyrimą pristatė 1 kurso studentė, Jonavos rajono Šveicarijos progimnazijos Užusalių skyriaus pradinių klasių mokytoja Eglė Petrėnienė, skaičiusi pranešimą „Screen Time and Safer Internet Education in the 1st Grade: Insights from a STREAM Activity Cycle“. Jos pasirinkta tema iš karto palietė tai, su kuo šiandien susiduria beveik kiekviena šeima ir kiekvienos pradinės klasės mokiniai ir mokytojai: ekranas vaikų kasdienybėje atsiranda labai anksti, dažnai dar anksčiau nei savarankiškas skaitymas, todėl saugesnio interneto klausimas pirmoje klasėje nebegali būti laikomas tik namų rūpesčiu. Mokytoja E. Petrėnienė savo pristatyme parodė, kad ši tema tampa daug suprantamesnė tada, kai su vaikais apie ją kalbama ne draudimų kalba, o per veiklą, patirtį ir aiškius susitarimus.
Pranešime buvo aptartas STREAM veiklų ciklas, kuriame viena tema atsivėrė per kelis skirtingus įėjimus: vaikai kūrė skelbimą, dėliojo komunikacijos laiko juostą, tyrė savo ekranų laiką, mokėsi tikrinti informaciją, žaidė šaradas ir kūrė privatumo metaforą per „pilies“ statymą. Šiame pristatyme ypač įtaigiai nuskambėjo mintis, kad pirmokams saugumo taisyklės geriausiai įsimena tada, kai jos tampa ne atskiru lapeliu ant sienos, o pagalba atliekant konkretų darbą. Autorė išvadose labai tiksliai įvardijo ir vieną svarbiausių šio amžiaus vaikų ugdymo atramų: socialiniai įgūdžiai nėra priedas – jie yra saugaus interneto ir ekrano laiko ugdymo pagrindas.
Antrąjį pranešimą pristatė 3 kurso studentė Vaida Konsevičienė. Jos tema – „First-Grade Pupils’ Difficulties in Learning Mathematics and Teachers’ Coping Strategies“ – konferencijoje nuskambėjo labai arti mokyklos kasdienybės. Autorė kalbėjo apie tai, ką mokytojai mato iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastose situacijose: vaikas nebaigia skaityti užduoties, pasimeta langeliuose, skuba, nepaaiškina sprendimo, o galiausiai ima manyti, kad
matematika jam tiesiog „nesigauna“. V. Konsevičienės tyrimas, paremtas 48 mokytojų atsakymais, parodė, kad pirmos klasės matematikoje sunkumai dažnai prasideda dar iki skaičiavimo – ten, kur reikia perskaityti, suprasti, atsirinkti ir išlaikyti mintį.
Šiame pranešime ypač svarbu buvo tai, kad autorė neapsiribojo sunkumų įvardijimu. Ji parodė ir tai, kokias pagalbos kryptis renkasi mokytojai: žaidybines praktines veiklas, vaizdines atramas, skaitmeninius įrankius, trumpas pažangos patikras, aiškius žingsnius ir labiau individualizuotą darbą. Iš tyrimo medžiagos ryškėjo labai žmogiška, bet mokytojams gerai pažįstama tiesa – vaikas dažnai klysta ne todėl, kad „nemoka matematikos“, o todėl, kad jam per daug visko reikia padaryti vienu metu. Šiuo požiūriu pranešimas svarbus tuo, kad matematikos mokymosi sunkumus parodė ne kaip siaurą dalykinę problemą, bet kaip klausimą, susijusį su kalba, dėmesiu, erdviniu suvokimu ir emociniu saugumu.
Trečiąjį pranešimą konferencijoje skaitė 3 kurso studentė, Druskininkų savivaldybės Leipalingio progimnazijos pradinių klasių mokytoja Edita Skamarakienė. Ji pristatė darbą „Improving the Mathematical Abilities of the 2nd Grade Students by Applying Thinking Strategies“. Ši tema tęsė matematikos ugdymo liniją, tačiau jau kitu kampu – nebe iš mokytojų apklausos, o iš tiesioginio darbo su antros klasės mokiniais. Autorė iškėlė labai tikslų klausimą: kodėl dalis vaikų, net ir mokėdami atlikti atskirus veiksmus, užstringa ten, kur reikia suprasti uždavinio sąlygą, pasirinkti veiksmų seką ir pagrįsti savo sprendimą. Pradiniame matavime labiausiai išryškėjo sunkumai dirbant su dešimtimis, interpretuojant schemas ir sprendžiant tekstinius uždavinius.
E. Skamarakienės pranešimo stiprybė buvo labai aiškus pedagoginis kelias: nuo sunkumų atpažinimo prie kryptingos intervencijos. Keturis mėnesius matematikos pamokose buvo taikomos mąstymo rutinos – See–Think–Wonder, Compass Points, Circle of Viewpoints ir kitos strategijos, kurios skatina vaiką sustoti, įvardyti, ką jis mato, ką galvoja ir kokio klausimo dar neatsakė. Tai nėra tik graži metodinė forma. Tokiame darbe vaikas po truputį ima matyti ne tik rezultatą, bet ir savo mąstymo kelią. Pranešime labai aiškiai matėsi, kad mąstymo strategijos matematikos pamokoje padeda ne „papuošti“ užduotį, o sustiprinti patį supratimą.
Visi trys pranešimai, nors ir skirtingi, konferencijoje suskambėjo kaip viena kryptis. Viename buvo kalbama apie vaikų saugumą skaitmeninėje erdvėje, kitame – apie pirmokų matematikos sunkumus, trečiame – apie būdus, kaip padėti antrokui mąstyti nuosekliau. Tačiau visus juos jungė labai svarbi bendroji mintis: pradinis ugdymas tampa stiprus tada, kai mokinys ne tik klauso, bet ir veikia, tikrina, lygina, kalba, kuria, reflektuoja.
Šioje konferencijoje Vilniaus kolegijos studentės pasirodė ne kaip formalios dalyvės, o kaip jaunosios tyrėjos, gebančios kalbėti apie tai, kas mokykloje iš tiesų svarbu. Eglė Petrėnienė, Vaida Konsevičienė ir Edita Skamarakienė pristatė temas, kurios gimė iš realios ugdymo praktikos, iš klasės gyvenimo, iš pastangos suprasti vaiką ne paviršiumi, o giliau. Tokie pranešimai rodo ne tik akademinį augimą. Jie rodo ir profesinę brandą – gebėjimą pamatyti problemą, rinkti duomenis, ieškoti argumentų ir savo įžvalgomis dalytis platesnėje akademinėje bendruomenėje.
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia tokiose konferencijose: jos leidžia pamatyti, kad jaunas žmogus į mokyklą ateina ne tik mokyti, bet ir tyrinėti, klausti, analizuoti, ieškoti geresnio kelio. O kai šalia yra stiprus akademinis vedimas, tokie pirmieji žingsniai tampa tvirti, argumentuoti ir reikalingi ne tik pačiam studentui, bet ir visai ugdymo bendruomenei.
