2026 m. kovo 14 d., Tarptautinę matematikos dieną, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete vyko seminaras „Informatinis mąstymas ir inžinerija“, skirtas studijuojantiems studijų dalyką „Ugdymo turinio modeliavimas taikant STREAM“. Šio dalyko logika labai aiški ir kartu labai gyva: čia mokomasi ne tik suprasti, kas yra STREAM, bet ir kurti tokias veiklas, kurios vaikui leistų tyrinėti, bandyti, kalbėti, matuoti, klysti, taisyti, kurti ir reflektuoti. Dalyko apraše pabrėžiama, kad veiklos orientuotos į praktinį patyrimą, projektinę veiklą, pažinimą ir refleksiją, o klausytojai skatinami drąsiau eksperimentuoti, kūrybiškai naudoti priemones ir ugdyti vaikų gebėjimą planuoti, sieti priežastį su pasekme bei kritiškai mąstyti.
Šiame modulyje STREAM nėra tik gražiai skambantis trumpinys. Doc. dr. Renata Kondratavičienė seminaruose nuosekliai aiškina, kad STREAM yra STEAM plėtinys, kai prie gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos sąmoningai prijungiama ir R raidė – reading/writing, tai yra skaitymas, rašymas, argumentavimas, refleksija, gebėjimas užrašyti ir paaiškinti savo patirtį. Kitaip tariant, vaikas čia ne tik stato, matuoja ar programuoja, bet ir kalba apie tai, ką daro, įvardija savo atradimus, kuria ženklus, pavadinimus, trumpus tekstus, aptaria rezultatus. Būtent dėl to seminaruose kuriami projektai nėra vien veiklų rinkinys. Jie kuriami kaip prasmingas, vaikui suprantamas ir jo patirtį išjudinantis kelias.
Tarptautinės matematikos dienos tema šiam seminarui tiko ypač natūraliai. Kovo 14-oji tapo ne vien data, kurią galima paminėti linksmesne užduotimi. Ji buvo panaudota kaip prasmingas kontekstas kalbėti apie tyrimą, apskritimą, matavimą, sekas, algoritmus, kodavimą ir tai, kaip vaikus įtraukti į veiklą taip, kad matematika būtų patiriama, o ne tik išgirstama.
Seminaro lektorė dr. Renata Kondratavičienė akcentavo labai svarbų dalyką: mokytojas turi ne tiesiog „pravesti veiklą“, bet iš anksto matyti jos tyrimo logiką. Kaip vaikas stebės? Ką lygins? Ką užrašys? Ką pasakys? Kur reikės skaitmeninės priemonės, o kur geriau palikti darbą rankai, judesiui, pokalbiui? Tokia seminaro kryptis sutampa ir su studijų dalyko tikslais, kuriuose informatinio mąstymo ir inžinerijos dalyje išskiriamas skaitmeninio turinio taikymas, duomenų tvarkymas, algoritmai, programavimas, kūrybiškas technologijų naudojimas problemoms spręsti bei vaikų pasiekimų įrodymų kaupimas.
Seminaro metu dalyviai dirbo su Bee-Bot / Blue-Bot, „Bebro“ kortelėmis ir Scottie Go! veiklomis. Vienose užduotyse buvo modeliuojama, kaip 1–2 klasėje mokyti komandų, komandų sekos, algoritmo ir klaidų taisymo per robotuką. Kitose – kaip per „Bebro“ korteles ugdyti abstrakciją, mokyti vaiką atsirinkti, kas užduotyje svarbiausia, pagrįsti pasirinkimą ir pasitikrinti sprendimą. Dar kitose – kaip per Scottie Go! parodyti, kad algoritminis mąstymas vaikui prasideda labai konkrečiai: nuo žingsnio, nuo komandos, nuo bandymo, nuo klaidos, nuo klausimo „kur čia nusukau ne ten?“.
Šių seminarų stiprybė ta, kad čia projektai nekuriami „ateičiai“. Jie gimsta taip, kad mokytojas galėtų juos beveik iš karto perkelti į savo ugdymo aplinką. Ir būtent tai atsispindi dalyvių darbuose bei mintyse.
Tai labai aiškiai liudija Gintarės Tručionienės patirtis. Po seminaro ji rašė, kad paskaitoje dėstytoja pristatė tyrimo metodiką ir sudėjo pagrindinius akcentus, kaip su vaikais organizuoti projektinę veiklą, skirtą Pi dienai. Kadangi pati dirba pirmos klasės mokytoja „7 intelektų“ pradinėje mokykloje, ji, remdamasi seminare gauta informacija, savo mokiniams iškart vedė matematikos pamoką tema „Kaip atlikti tyrimą“. Mokytojos žodžiais, vaikai pamokos metu susipažino su tyrimo ratu – nuo klausimo kėlimo iki rezultatų aptarimo – ir gautas žinias iš karto pritaikė praktiškai, tyrinėdami, kokias geometrines figūras galima rasti klasėje. Kaip rašė pati G. Tručionienė, vaikai į darbą įsitraukė labai natūraliai ir temą daug geriau suprato tada, kai galėjo prie jos prisiliesti per praktiką.
Dar daugiau – seminaras paskatino mokytoją ne tik pritaikyti gautas idėjas, bet ir permąstyti savo pačios kuriamą STREAM projektą. Gintarė Tručionienė atvirai prisipažino, kad tyrimo konceptas ją taip įtraukė, jog anksčiau pradėtą projektą ji atidėjo į šalį ir ėmė gvildenti naują idėją. Ji pasirinko vaikams artimą, bet labai prasmingą kryptį – geometrinių formų tyrinėjimą pastatuose. Mokytoja suformulavo pagrindinę idėją, kad geometrinės figūros yra visur aplink mus, o pastatai yra puikus pavyzdys, kaip jos naudojamos realiame pasaulyje, ir iškėlė probleminį klausimą: kokios geometrinės formos dominuoja pastatuose mūsų aplinkoje? Tokia refleksija ypač svarbi, nes parodo, kad seminaruose dalyviai ne kopijuoja veiklų pavyzdžius, o mokosi patys kurti tyrimu grįstą, logiškai nuoseklų ir vaikui prasmingą ugdymo turinį.
Viena ryškiausių šios seminarų krypties iliustracijų – Džordanos Šimkutės parengtas ir įgyvendintas Pi dienos projektas priešmokyklinėje grupėje. Mokytoja, dirbanti Vilniaus lopšelyje-darželyje „Vydūnėlis“, Pi dieną pavertė ne teoriniu pasakojimu apie skaičių π, o vaikui suprantamu, apčiuopiamu tyrimu. Projekte atsirado apskritimų paieška, jų lyginimas, matavimas, 3–1–4 sekų dėliojimas, duomenų žymėjimas, fotografavimas, garso komentarai, maršruto planavimas, klaidų taisymas, ženklų kūrimas ir refleksija. Vaikai čia nebuvo stebėtojai – jie buvo aktyvūs tyrėjai.
Mokytoja Džordana Šimkutė savo projekte labai aiškiai parodė, kad priešmokykliniame amžiuje matematika, kalba, skaitmeninis veikimas ir informatinis mąstymas gali augti kartu. Projekto medžiagoje pabrėžiama, kad skaitmeninė kompetencija šiame amžiuje suprantama ne kaip vien techninis veiksmas, o kaip tikslingas, atsakingas, kūrybiškas veikimas – kai vaikas pasitelkia priemonę tam, kad dokumentuotų, palygintų, paaiškintų, pristatytų. Tai labai tiksliai atitinka ir seminaruose akcentuojamą STREAM logiką.
Ne mažiau įdomios ir kitų dalyvių įžvalgos. Regina Kulienė, reflektuodama darbą su Scottie Go!, labai tiksliai įvardijo vieną esminę mokytojo patirtį: vaikams dažniausiai trukdo ne technika, o mąstymo žingsniai. Ji rašo, kad atliekant užduotis „dažniausiai trukdė ne techniniai dalykai, o mąstymo žingsniai – vaikams buvo sunku planuoti veiksmų seką ir suprasti klaidas“, todėl labai svarbu ne leisti vaikui spėlioti, o padėti jam sustoti ir iš naujo peržiūrėti kelią. Regina taip pat pabrėžia darbo poromis naudą: vienas vaikas dėlioja, kitas tikrina, abu aptaria, kas pavyko ir kur sprendimas „nulūžo“. Tai labai svarbi žinutė mokytojui – informatinis mąstymas auga ne vien per priemonę, bet ir per kalbėjimąsi apie sprendimą.
Mokytojos Reginos Kulienės Bee-Bot veikloje ši logika dar labiau konkretėja. Jos parengtame priešmokyklinės grupės užsiėmime „Drambliai ėjo į svečius“ vaikai ne tik programuoja robotuką, bet ir mokosi planuoti maršrutą, tartis, tikrinti, kas nutiko, jeigu kelias nepavyko, ir aiškinti, ką reikėtų keisti. Regina labai taikliai suformulavo ir pačią veiklos šerdį: „Bee-Bot robotas padeda vaikams aiškiai pamatyti, kad kiekviena komanda turi pasekmę, o komandų seka lemia galutinį rezultatą.“ Tai vienas tiksliausių būdų nusakyti, kodėl tokios veiklos vaikui svarbios. Jos ne tik sudomina, bet moko matyti mąstymo logiką.
Savo ruožtu mokytoja Rasa Macenienė parodė labai svarbią ir mokytojams drąsinančią perspektyvą: informatinio mąstymo ugdymui ne visada reikia tobulai aprūpintos klasės. Neturėdama galimybės dirbti su fizinėmis priemonėmis, ji algoritminio mąstymo principus analogiškai išbandė naudodama Code.org aplinką. Mokytoja rašo, kad ją ypač nudžiugino tai, jog „net ir be specialių ugdymo priemonių pavyko išbandyti algoritminio mąstymo veiklas naudojant skaitmeninę platformą Code.org“, o aiškiai struktūruotos užduotys padėjo palaipsniui suprasti komandų seką, kartojimą ir sprendimo trumpinimą. Tai labai svarbi mintis – mokytojo kūrybiškumas kartais prasideda būtent ten, kur nėra „idealios“ priemonės, bet yra aiški pedagoginė logika.
Mokytoja Rasa Macenienė labai atvirai įvardijo ir kitą, pedagogiškai brandžią įžvalgą: vaikui reikia padėti ne spėlioti, o planuoti. Ji rašo, kad grįžusi į darbą norėtų tokias veiklas išbandyti ir „popieriniame variante“ – su judėjimo žemėlapiais, komandų kortelėmis, žaidybinėmis situacijomis klasėje. Kitaip tariant, ji mato ne vien konkretų įrankį, o patį principą, kurį galima perkelti į skirtingas aplinkas. Būtent taip ir gimsta stipri mokytojo praktika – kai priemonė nėra tikslas, o tampa būdu ugdyti vaikų mąstymo seką, klaidų kultūrą ir sąmoningą tikrinimą.
Seminarų dalyvė mokytoja Karolina Misevič dalijosi savo sukurto edukacinio kodavimo žaidimo idėja. Mokytoja teigia, kad šio žaidimo tikslas – lavinti vaikų loginį mąstymą, bendradarbiavimą ir ugdymą žaidimo būdu. Ji pasakojo paprašiusi įstaigos įsigyti kilimą su spalvotais kvadratais ne tik sėdėjimui ar aplinkos puošimui, bet ir ugdomosioms veikloms. Pagal šio kilimo spalvų ir kvadratų išdėstymą ji sukūrė užlaminuotas korteles kodavimo užduotims: vaikai pagal nubraižytą kelią juda iki pažymėtos vietos, įvardija objektus, sprendžia skaičiavimo užduotis, ieško tinkamo atsakymo ir susieja jį su paveikslėliu. Mokytojos Karolinos žodžiais, šį žaidimą galima integruoti kone kiekvienoje pamokoje, o pati galimybė kurti vaikų ugdymui skirtas veiklas jai teikia didelį profesinį džiaugsmą.
Tokios patirtys labai aiškiai parodo, kuo STREAM naudingas mokytojui. Jis padeda ne tik „sujungti dalykus“, kaip dažnai sakoma pernelyg bendrais žodžiais. Jis padeda kitaip pamatyti pačią pamoką. Kai mokytojas mąsto STREAM logika, jis klausia ne tik „ką vaikai šiandien veiks?“, bet ir „ką jie tyrinės?“, „ką lygins?“, „ką skaitys?“, „ką užrašys?“, „kaip paaiškins?“, „kokį pėdsaką po veiklos paliks?“.
Gal todėl ir Tarptautinė matematikos diena šiame modulyje tampa ne vien gražia kalendoriaus data. Ji virsta proga kurti projektus, kurie vaikui leidžia mąstyti, tyrinėti, kalbėti, bendradarbiauti ir atsakingai naudotis technologijomis. O mokytojui – pamatyti, kad STREAM iš tiesų veikia tada, kai ugdymas gimsta ne iš šablono, bet iš gyvos, apgalvotos ir vaikui prasmingos veiklos.
