2020 m. spalio 22–23 d. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Tėvystė įkalinimo vietose: ribos ir galimybės“. Pastarosios tikslas – aptarti nuteistųjų tėvystės įgūdžių lavinimo svarbą resocializacijos kontekste; tėvystės lavinimo metodus; pasidalinti gerąja patirtimi. Konferencijoje pranešimus skaitė atstovai iš Italijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Nyderlandų ir Suomijos. Iš viso perskaityta 16 pranešimų pagal dvi tematikas: nuteistųjų resocializacijos ir tėvystės įgalinimo bausmės atlikimo vietose.
Apie nuteistųjų resocializaciją pranešimus skaitė Maltos universiteto profesorius Carmel Borg, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Gintautas Sakalauskas, Vilniaus pataisos namų direktoriaus patarėja dr. Marta Gavrilovienė, Lietuvos teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vedėja, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rūta Vaičiūnienė, Vilniaus kolegijos Socialinės gerovės katedros vedėja docentė dr. Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė bei katedros dėstytoja Rita Virbalienė, Neapolio Suor Orsola Benincasa universiteto (Italija) docentė dr. Maria D’Ambrosio, Zuydo taikomųjų mokslų universiteto (Nyderlandai) dėstytojas dr. Goos Cardol, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos (Lietuva) darbuotoja Audronė Bedorf.
Profesorius Carmel Borg, skaitydamas pranešimą „Nuo aukos kaltinimo iki neturtingųjų interesų pirmenybės: veiklos solidarumas“, atkreipė dėmesį, kad šios konferencijos tema itin aktuali. Anot pranešėjo, į tėvystę kalinimo įstaigose visuomenė mažai kreipia dėmesį, šią socialinio gyvenimo sritį ignoruodama. Tai kyla iš giliai įsišaknijusio išankstinio nusistatymo įkalintų asmenų atžvilgiu, iš nuolatinio kalinių dehumanizavimo, neigimo, kad „jie“ yra „mes“ dalis. „Įkalintiems tėvams sunku būti reabilituotiems, jei už kalėjimo sienų pati valstybė juos kriminalizuoja“, – teigė prof. C. Borg. Pranešėjo keliami retoriniai klausimai: „Kas yra laisvas ir kas nėra laisvas? Kas yra šiapus ir kas yra anapus kalėjimo tvoros? Kas yra viduje ir kas yra išorėje? „Mes“ manome, kad esame laisvi, o „jie“ – nelaisvi. Bet ar iš tiesų yra taip, jei palaikome dehumanizuojančią sistemą?“; konferencijos dalyvius vertė susimąstyti, kokia išeitis. Išeitis, anot profesoriaus, yra pamatinis kalinių žmoniškumo pripažinimas, rehumanizacija, horizontalių, ne vertikalių (t. y. hierarchinių) santykių su įkalintaisiais sukūrimas ir atviro dialogo užmezgimas. „Įkalintieji turi būti girdimi, jų neromantizuojant, tai esminė sąlyga, jei norime situaciją pakeisti“, – teigė C. Borg. – „Reikia pradėti kalbėti su įkalintaisiais, bet ne jų vardu“. Profesorius taip pat pabrėžė, kad pokytis negali būti vienpusis, transformacija turi apimti abi puses – tiek kalėjimą, tiek pačią visuomenę, kitaip esminis lūžis neįvyks. Svarbiausias įvardyto pokyčio iniciatorius turėtų būti resocializacijos specialistas – socialinis darbuotojas, kuris būtų tinkamai tam pasirengęs.
