Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete baigėsi Nacionalinė kompetencijų plėtros programa „Pradinio ugdymo turinio modeliavimas taikant skaitmenines technologijas“. Ši programa buvo įgyvendinama Nacionalinės švietimo agentūros projekte, o Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas joje veikė drauge su KTU, LSU ir MRU kaip Konsoliduoto pedagogų rengimo centro dalis. Nuo pat pradžių ji buvo pristatoma ne kaip pasakojimas apie atskirus įrankius, bet kaip kelias į aiškesnį, sąmoningesnį ir vaikui prasmingesnį ugdymą. Apie šios programos eigą fakulteto naujienose jau buvo rašyta ir anksčiau: akcentuota, kad mokytojai čia mokosi ne „dėl technologijų pačių savaime“, o tam, kad jos taptų ugdymo kokybės, struktūros, diferencijavimo ir mokinių mąstymo matomumo priemone. Taip pat buvo parodyta, kad STREAM seminaruose kuriami projektai nėra teoriniai – jie dažnai jau kitą dieną išbandomi su vaikais klasėje.
Šios programos stiprybė buvo jos praktinis pobūdis. Čia nebuvo apsiribota bendromis rekomendacijomis ar pavienių skaitmeninių priemonių pristatymu. Mokytojai kūrė pamokų scenarijus, rengė integruotas veiklas, analizavo mokinių darbus, rinko duomenis, aptarė sunkumus ir labai greitai grįždavo į savo klases išbandyti to, kas buvo aptarta mokymuose. Būtent todėl ši programa tapo ne dar vienu kvalifikacijos tobulinimo ciklu, o nuosekliu pedagoginio mąstymo pokyčiu. Kaip ne kartą pabrėžė programos vadovė doc. dr. Renata Kondratavičienė, svarbiausia yra ne priemonė pati savaime, o sistema, kurią mokytojas susikuria savo praktikai. Jos mintis, kad „jei norite mažiau chaoso ir daugiau aiškumo dirbdami su skaitmeninėmis priemonėmis – čia susikursite sistemą ir patirsite ją praktiškai“, labai tiksliai apibūdina visą šios programos kryptį. Kartu su doc. dr. Renata Kondratavičiene programoje dirbo ir lektorės prof. dr. Irina Klizienė bei lekt. Gintarė Dzindzalietienė, stiprinusios ryšį tarp inovacijų ir realios klasės praktikos.
Baigiamuoju programos akordu tapo balandžio 14–15 d. vykusi nacionalinė mokslinė-praktinė konferencija. Ji buvo ne formalus pabaigos taškas, o gyvas įrodymas, kad mokymų metu gimę sumanymai virto tyrimais, pamokų scenarijais, duomenų analize, refleksija ir konkrečiais pedagoginiais sprendimais. Konferenciją moderavo doc. dr. Renata Kondratavičienė, o pačioje jos pradžioje labai aiškų kontekstą nubrėžė įžanginiai pranešimai, kuriuos skaitė Brigita Laukevičiūtė, magistrantūros studijų ir nacionalinių programų institucijų koordinatorė, Inga Bertašienė, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto prodekanė, ir Rima Aleknavičiūtė-Stasiulė, Kompetencijų plėtros centro vadovė. Jų įžvalgos priminė, kad šiandien mokytojo profesija reikalauja nuolatinio atsinaujinimo, o kvalifikacijos tobulinimas tampa ne epizodu, o tęstiniu procesu, kuriame svarbiausia yra gebėjimas perkelti idėjas į gyvą ugdymo praktiką. Per dvi konferencijos dienas buvo pristatyti 22 pranešimai, ir visi jie vienaip ar kitaip sugrįžo prie tos pačios ašies, kurią visos programos metu ryškino doc. dr. Renata Kondratavičienė: skaitmeninės technologijos pradiniame ugdyme iš tiesų veikia tada, kai jos padeda vaikui stebėti, lyginti, aiškinti, kurti, tikrinti ir pagrįsti.
Viena ryškiausių konferencijos krypčių buvo matematikos ugdymas. Šie pranešimai labai nuosekliai parodė, kad didžiausi sunkumai vaikams slypi ne pačiame veiksme, o ryšių ir struktūros supratime. Agnė Šarakauskė ir Asta Greičiūnienė atskleidė, kad pirmokams sudėtingiausia tampa ne skaičiavimas, o uždavinio sandaros perskaitymas: kas duota, ko ieškoma ir kaip tai tarpusavyje susiję. Žana Nikolajeva, analizuodama pirmos klasės mokinių sudėties ir atimties iki 19 pasiekimus, parodė, kad net aukšti bendri rezultatai slepia konkrečias silpnąsias vietas – ypač ten, kur reikia derinti kelis žingsnius ir interpretuoti skaičių tiesę. Ingrida Keraitienė ir Rita Balytienė, nagrinėjusios antros klasės mokinių dalybos gebėjimus, parodė, kad mokiniai geriausiai jaučiasi ten, kur veiksmas aiškus ir procedūrinis, tačiau ima strigti tada, kai reikia pereiti prie taškų modelio, skaičių tiesės ar tekstinio uždavinio. Nerimanta Lukminienė pratęsė šią kryptį parodydama, kad antrokų uždavinių sprendimo gebėjimų analizė tampa prasminga tik tada, kai mokytojas mato ne vien bendrą balą, o konkretų sunkumų profilį – atkuriant visumą iš dalies, interpretuojant schemas ar taikant atvirkštinį samprotavimą. Trečių klasių kontekste Jolanta Kasparavičienė, Odeta Zemeckienė ir Žydronė Mockuvienė parodė, kad trupmenų tema tampa iššūkiu būtent ten, kur mokinys turi pereiti tarp kelių reprezentacijų, interpretuoti skaičių tiesę ir suvokti dalies bei visumos santykį tekstinėje situacijoje. Šią liniją sustiprino ir pažinimo kompetencijos tyrimai: Irma Zimnickienė parodė, kad antros klasės mokiniams sunkiausios yra problemų sprendimo užduotys, o Ina Binkienė, Erika Pašakinskienė ir Elvyra Sobol pirmos klasės kontekste atskleidė, kad problemų sprendimas vaikams sudėtingas ne tik dėl matematikos žinių, bet ir dėl poreikio vienu metu išlaikyti klausimą, duomenis ir sprendimo eigą. Visi šie pranešimai labai aiškiai priminė, kad matematikos pamokoje šiandien svarbiausia tampa ne tai, ar mokinys „gavo teisingą atsakymą“, o tai, kaip jis jį pasiekė ir kurioje vietoje jo mąstymas nutrūko.
Greta matematikos labai ryškiai nuskambėjo kūrybiškumo ir pažinimo kompetencijų tema. Rasa Sventickaitė ir Ineta Vaitkevičienė savo pranešime parodė, kad kūrybiškumas matematikoje neapsiriboja „įdomesne užduotimi“. Jis atsiskleidžia tada, kai vaikas turi pats kurti klausimą, siūlyti variantus, pasirinkti vaizdavimo būdą ar palyginti kelis sprendimus. Jų tyrimas atskleidė labai svarbią pedagoginę įžvalgą: būtent atviresnės, mažiau „uždaros“ užduotys mokiniams yra sunkesnės, tačiau kartu jos yra ir tos, kuriose atsiveria didžiausias ugdymo potencialas. Ši mintis labai dera su tuo, ką programos metu nuolat pabrėžė doc. dr. Renata Kondratavičienė – prasmingas mokymasis prasideda ten, kur mokinys ne tik atlieka, bet ir kuria, renkasi, pagrindžia. Todėl šis pranešimas buvo svarbus ne tik tuo, ką jis parodė apie mokinių sunkumus, bet ir tuo, kad aiškiai priminė: sudėtingesnė užduotis nebūtinai yra blogesnė užduotis. Kartais ji yra ta vieta, kur iš tiesų prasideda mokymasis.
Labai stipriai konferencijoje nuskambėjo saugaus ir atsakingo veikimo skaitmeninėje erdvėje tema. Loreta Baravickienė savo pranešime apie skaitmeninę higieną pradinėje mokykloje, taikant „Blue-Bot“ robotiką ir „Corel VideoStudio“, parodė, kad vaikams taisyklės tampa suprantamos tada, kai jos ne tik pasakomos, bet suplanuojamos, išbandomos, pataisomos ir paverčiamos matomu produktu. Aistė Balčėtienė pristatė integruotą STREAM pamokų ciklą antroje klasėje, kuriame saugus elgesys internete buvo ugdomas ne per pavienes pastabas, o per nuoseklų darbą su asmeninės informacijos apsauga, pagarbiu bendravimu, elektroninėmis patyčiomis ir skaitmeniniais įpročiais. Jurgita Michejevičienė pirmos klasės kontekste išryškino, kad saugaus interneto tema vaikams tampa prasminga tada, kai jie gali ją išgyventi per STREAM veiklas, o ne tik išgirsti kaip draudimų sąrašą. Elena Kalinauskienė savo 2 klasės STREAM cikle apie saugų bendravimą internete parodė, kad labai svarbus tampa perėjimas nuo žodžio „negalima“ prie klausimo „kodėl“ ir „ką daryti“. Justina Norkūnienė, dirbdama su 5–6 metų vaikais, įrodė, kad net ankstyvajame amžiuje aiškiai struktūruotas veiklų ciklas gali sukurti matomą pokytį: po veiklų vaikai gerokai tiksliau sprendė situacijas, susijusias su adresu, slaptažodžiu, fotografavimo leidimu ar keista žinute. Jolita Gorskė parodė, kad pirmokai saugaus dalijimosi taisykles dažnai jau intuityviai jaučia, bet tik kurdami kvietimą iš tikrųjų susiduria su riba tarp to, kas vieša, ir to, kas jau yra asmens duomenys. Todėl saugumo ugdymas čia turi prasidėti ne nuo technologijos, o nuo vaikui suprantamos situacijos ir aiškaus veiksmų kelio.
Greta saugumo temos ryškiai skambėjo ir pranešimai apie kalbinį ugdymą, argumentavimą ir informacijos atranką. Irina Danilienė, analizuodama pasakojimo schemos ir savikontrolės taikymą trečios klasės pasakojimo rašyme, parodė labai atpažįstamą vaizdą: vaikams dažnai pavyksta parašyti pakankamos apimties tekstą, bet kur kas sunkiau išlaikyti pagrindinę mintį ir realiai redaguoti savo darbą. Pasakojimo schema padeda sukurti karkasą, tačiau tikrasis raštingumas prasideda tada, kai vaikas mokosi peržengti „parašiau“ ribą ir imasi taisyti, tikslinti, apibendrinti. Eglė Petrėnienė, nagrinėjusi skelbimų ir kvietimų skaitymą pirmoje klasėje kaip informatinio mąstymo ugdymo erdvę, atskleidė, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokose labai aiškiai reiškiasi svarbiausios informacijos atranka, teksto požymių atpažinimas ir veikimas žingsniais. Diana Krulikovska integruotoje visuomeninio ugdymo ir informatikos pamokoje parodė, kad trečiokams lengviau atrinkti faktus ir pažymėti šaltinį, nei pagrįsti jo patikimumą vienu aiškiu argumentu. Violeta Cereška savo pranešime apie QR kodo ir garso įrašo taikymą ugdant verslininko sampratą ir argumentavimą dar kartą priminė, kad skaitmeninis šaltinis tampa vertingas tik tada, kai jis susiejamas su aiškiu mąstymo veiksmu – išgirsti, atrinkti, pagrįsti. Visi šie pranešimai labai aiškiai parodė, kad kalbinis ugdymas šiandien nebegali būti matomas tik kaip skaitymas ar rašymas. Tai yra ir mąstymo organizavimas, ir informacijos atranka, ir gebėjimas pasakyti, kodėl manai būtent taip.
Konferencijoje atsiskleidė ir dar viena labai svarbi kryptis – integruotas, patirtinis ugdymas, kuriame dalykai ne „sudedami greta“, o natūraliai persipina vienoje veikloje. Laura Muliarčikienė ir Asta Vaitiekūnienė, kalbėdamos apie mokymosi–mokymosi dialogo kultūrą, priminė, kad šiuolaikinėje mokykloje ryšys, klausymasis ir kalbėjimasis tampa ne papildomu priedu, o pačia mokymosi sąlyga. Džordana Šimkutė pristatė integruoto Pi dienos projekto atvejo analizę priešmokykliniame ugdyme ir parodė, kad matematinis samprotavimas, skaitmeninė kompetencija ir informatinis mąstymas stiprėja tada, kai vaikas pats matuoja, žymi, fotografuoja, planuoja seką ir taiso klaidas. Gintarė Tručionienė 1 klasės STREAM projekto atvejo analizėje atskleidė, kaip plokštumos figūrų tema gali išaugti į visą integruotą tyrimą: nuo stebėjimo ir skaičiavimo iki diagramos, „Paint“, „Excel“, žodžių banko ir kūrybinio teksto apie ateities pastatus. Čia labai aiškiai matyti tai, ką ne kartą pabrėžė doc. dr. Renata Kondratavičienė – vaikas geriausiai mokosi tada, kai gali matyti visumą, o ne atskirus, tarpusavyje nesusijusius veiksmus. Tokie projektai ypač svarbūs tuo, kad jie rodo, jog šiandienos pamoka gali būti kartu ir matematikos, ir kalbos, ir informatikos, ir kūrybos erdvė, jeigu ją vienija aiški didžioji idėja.
Pažvelgus į visus konferencijos pranešimus kartu, labai aiškiai matyti bendras jų vardiklis. Skaitmeninės technologijos čia nebuvo rodomos kaip „naujas efektas“ ar madingas priedas. Vienur tai buvo skaičių tiesė, schema ar diagrama, kitur – QR kodas, skaitmeninė lenta, robotika, „Paint“, „Excel“, filmuko scenarijus ar kūrybinis tekstas. Tačiau visur liko ta pati esmė: prasmingas ugdymas prasideda tada, kai vaikas ne tik atlieka užduotį, bet supranta jos logiką, gali ją paaiškinti, pritaikyti ir aptarti. Todėl ši konferencija tapo savotišku visos programos veidrodžiu. Joje atsispindėjo tai, apie ką programos metu nuolat kalbėjo doc. dr. Renata Kondratavičienė: svarbiausia yra ne priemonė pati savaime, o sistema, kurią mokytojas susikuria savo praktikai. Būtent tokią sistemą šios programos dalyviai ir kūrė – nuoseklią, kūrybišką, tyrimu grįstą ir orientuotą į vaiką. O balandžio 14–15 d. konferencija tapo gražiu įrodymu, kad ši sistema jau veikia – klasėje, mokinių darbuose, mokytojų refleksijose ir bendruomenėje, kuri auga kartu.
