Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete vykdomos nacionalinės kompetencijų plėtros programos „Pradinio ugdymo turinio modeliavimas naudojant skaitmenines technologijas“ ir „Skaitmeninės technologijos matematikos mokymo iššūkiams įveikti“ matomos ne tik mokymų tvarkaraščiuose ar seminarų medžiagoje, bet ir tolesnėje pedagogų profesinėje veikloje. Šių programų vadovė ir lektorė doc. dr. Renata Kondratavičienė nuosekliai akcentuoja, kad tikrasis kompetencijų plėtros rezultatas pasimato tada, kai mokymuose brandintos idėjos perauga į konkrečius ugdymo sprendimus, refleksiją, tyrinėjimu grįstą praktiką ir profesinį dialogą. Būtent todėl ypač prasminga matyti, kad programų metu išgrynintos temos toliau plėtojamos mokyklose ir pristatomos platesnei pedagogų bendruomenei.
Toks tęstinumas ypač aiškiai atsiskleidė Klaipėdos miesto teorinėje-praktinėje konferencijoje „Mokinio pažangos matavimas: sėkmės, iššūkiai ir profesinis dialogas“, vykusioje 2026 m. balandžio 9 d. Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos aktų salėje. Konferencijos tikslas buvo skatinti mokytojus dalintis gerąja patirtimi taikant individualios mokinio pažangos pamatavimo įrankius, stiprinti dalykines kompetencijas formuojamojo vertinimo srityje ir plėtoti refleksijos bei duomenimis grįsto profesinio sprendimo kultūrą mokykloje. Programoje greta plenarinių ir praktinių pranešimų nuskambėjo ir keli su Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto veiklomis tiesiogiai susiję pristatymai. Konferenciją organizavo Klaipėdos „Verdenės“ progimnazija ir KPŠKC.
Vienas iš konferencijos pranešimų – „Mokinio pažangos matavimas ketvirtos klasės PI dienos STREAM projekte: nuo matavimo iki argumentuotos išvados“ – natūraliai išaugo iš programos „Skaitmeninės technologijos matematikos mokymo iššūkiams įveikti“. Jį pristatė Monika Kleinauskaitė, Klaipėdos r. Sendvario „Saulės“ mokyklos pradinių klasių mokytoja, kartu su Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto doc. dr. Renata Kondratavičiene. Pranešime buvo keliama mokytojui atpažįstama problema: kūrybinės veiklos vaikams patinka, jos įtraukia, tačiau matematinę pažangą tokiose integruotose veiklose ne visada lengva tiksliai parodyti. Kaip pabrėžia Monika Kleinauskaitė ir Renata Kondratavičienė, pažangos matavimas turi remtis ne vien galutiniu atsakymu, bet ir tuo, kaip mokinys matuoja, lygina, aiškina, argumentuoja, dalyvauja aptarime ir reflektuoja. Tyrimo medžiaga parodė labai iškalbingą dalyką: net 19 iš 21 mokinio ilgio ir skersmens santykis prasidėjo skaičiumi 3, tačiau dar svarbiau buvo tai, kad vaikai prie šio dėsningumo atėjo patys – per matavimą, paklaidų aptarimą, duomenų lyginimą ir bendrą išvadą. Pati Monika po konferencijos labai nuoširdžiai prisipažino, kad nors tai buvo pirmasis toks viešas žingsnis, jis jai tapo svarbia profesine patirtimi: konferencija suteikė progą reflektuoti savo praktiką, sustiprėjo pasitikėjimas, o pati galimybė pristatyti savo darbą tapo paskata toliau augti kaip pedagogei.
Kitas pranešimas – „2 klasės mokinių saugaus elgesio internete pažangos matavimas STREAM veiklų metu“ – jau natūraliai siejasi su programa „Pradinio ugdymo turinio modeliavimas naudojant skaitmenines technologijas“. Jį skaitė Aistė Balčėtienė, Mažojo Klaipėdos licėjaus pradinio ugdymo ir gamtos mokslų mokytoja, kartu su doc. dr. Renata Kondratavičiene. Šio darbo centre atsidūrė ne abstraktus interneto saugumo klausimas, o labai konkretus pedagoginis rūpestis: kaip padėti antrokui ne tik pakartoti taisyklę, bet ir iš tikrųjų ją suprasti, pritaikyti, atpažinti emociškai sudėtingas situacijas, ieškoti pagalbos ir reflektuoti savo pačių skaitmeninius įpročius. Kaip pabrėžia Aistė Balčėtienė ir Renata Kondratavičienė, integruotas STREAM ciklas leido vaikams saugaus elgesio internete temą patirti ne kaip vienkartinę „saugaus interneto dienos“ veiklą, o kaip nuoseklių situacijų seką, kurioje saugumas, bendravimas, elektroninių patyčių prevencija ir duomenų interpretavimas susijungė į vientisą ugdymo procesą. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikai aiškiau ėmė skirti asmeninę informaciją nuo viešos, geriau atpažino žeidžiančias žinutes, gebėjo įvardyti pagalbos kelią ir net pradėjo sieti savo nuomonę su surinktais duomenimis. Pati Aistė po konferencijos rašė, kad nors ją lydėjo jaudulys, ši patirtis buvo labai stiprinanti: programa pasirodė įvairi ir turininga, o pati galimybė išgirsti kolegų patirtis, dalintis sava ir kartu matyti prasmingą ryšį tarp mokymų bei realios mokyklos praktikos suteikė daug motyvacijos ir naujų minčių tolesniam darbui.
Konferencijos lauke labai prasmingai nuskambėjo ir Irinos Danilienės, Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos pradinio ugdymo mokytojos metodininkės, gerosios patirties pranešimas „Mokinio asmeninės pažangos stebėjimo aplankas „Sėkmės istorija“. Šis pristatymas nebuvo tiesiogiai susietas su Vilniaus kolegija kaip bendraautorystės darbas, tačiau temiškai papildė bendrą konferencijos kryptį. Irina Danilienė pasidalijo, kaip mokinio pažangos stebėjimas gali būti organizuojamas nuosekliai ir vaikui suprantamai – nuo kasdienės pažangos fiksavimo iki mėnesio apžvalgų, skaitymo iššūkių, aktyvios veiklos įrodymų ir apibendrinamųjų refleksijų. Kaip pabrėžia pati Irina Danilienė, svarbiausia yra tai, kad pradiniame ugdyme mokinių pasiekimai nevertinami pažymiais, o pažangos aplankas tampa priemone pačiam vaikui pamatyti savo mokymosi kelią, pastangas ir augimą. Ji konferencijoje ypač akcentavo, kad aiškūs kriterijai, spalvinė pažangos raiška, formuojamojo vertinimo metodai ir nuoseklus grįžimas prie savo pasiekimų stiprina mokinių motyvaciją, pasitikėjimą savimi ir ugdo atsakomybę už mokymąsi. Savo konferencijos įspūdžiuose Irina taip pat pabrėžė, kad pristatytas aplankas „Sėkmės istorija“ atskleidžia šiuolaikišką požiūrį į pradinio ugdymo vertinimą, kuriame svarbiausias tampa ne pažymys, o augantis kiekvieno vaiko asmeninis progresas.
Visi šie pranešimai, nors ir skirtingi, konferencijoje suskambėjo kaip viena kryptis. Vienur mokinio pažanga buvo matuojama ketvirtos klasės PI dienos STREAM projekte, kitur – saugaus elgesio internete ugdymo cikle, dar kitur – per individualios pažangos aplanką. Tačiau visur išliko tas pats esminis požiūris: pažanga nėra vien galutinis rezultatas ar formalus vertinimo ženklas. Ji atsiveria tada, kai mokytojas mato ne tik tai, ką mokinys padarė, bet ir kaip jis mąstė, aiškino, lygino, klydo, taisėsi ir reflektavo.
Būtent todėl šie pranešimai yra svarbūs ne vien kaip pavieniai konferencijos epizodai. Jie liudija, kad Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete vykdomos nacionalinės kompetencijų plėtros programos nėra uždaros mokymų veiklos. Jos tampa tikra profesine dirva, iš kurios auga nauji ugdymo sprendimai, drąsa dalintis patirtimi, gebėjimas pamatyti mokinio pažangą giliau ir tvirtesnis profesinis dialogas tarp mokyklos ir aukštosios mokyklos. Kai programos vadovė ir lektorė tampa bendraautore, programų dalyvės – konferencijų pranešėjomis, o mokytojų praktika įgauna aiškų tyrinėjimo ir refleksijos matmenį, tampa akivaizdu, kad šios veiklos ne tik vyksta, bet ir nuosekliai plėtojamos toliau.
